Mieli skaitytojai, pristatau jums vieną įdomią LVAT bylą, Dėl sprendimų ir įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus eA-1708-968/2026, kuri plėtoja „(ne)esminio procedūrinio pažeidimo“ (harmless procedural error) doktriną Lietuvos valstybės tarnybos teisėje ir būtent šią poziciją labai verta palyginti su ankstesne LVAT praktika dėl ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto, ar tai nėra naujas akcentas nusistovėjusioje „esminio procedūrinio pažeidimo“ doktrinoje, ją išplečia į naują, griežtesnį testą? Kurį galima išreikšti formule „2+1“? Bylos esmė, jog pareiškėjas D. Č. ginčijo 2025 m. kovo 27 d. atranką į Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus viršininko pareigas. Jis siekė panaikinti atrankos rezultatą, laimėtojos paskyrimo aktą bei Individualių tarnybinių ginčų komisijos sprendimą ir reikalavo organizuoti naują atranką. Ginčas iš esmės koncentravosi ne į tai, kuris kandidatas buvo (objektyviai) geresnis, bet į klausimą, kada atrankos procedūros pažeidimai yra toks reikšmingi, kad dėl jų turi būti panaikintas galutinis atrankos rezultatas? Pradžioje LVAT pakartoja jau ankstesnėje savo praktikoje suformuluotą „dviejų pakopų“ procedūrinio pažeidimo testą, žr. 23 punktas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad asmens, dalyvaujančio atrankoje į laisvas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas statutinėse įstaigose teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą gali būti pažeista, be kita ko, nesilaikant imperatyvių teisės aktuose įtvirtintų taisyklių, reglamentuojančių tokios atrankos vykdymo tvarką. Tačiau, kad tai būtų galima konstatuoti, pirmiausiai būtina nustatyti, kad buvo pažeisti teisės aktai. Taip pat būtina nustatyti, kad tokie procedūriniai pažeidimai yra esminiai, t. y. tiesiogiai galėję lemti tokios atrankos rezultatus ir pažeisti tokioje atrankoje dalyvaujančių pretendentų teises. Taigi, LVAT tiesiogiai nurodo, kad procedūriniai pažeidimai turi būti „esminiai“ („harmless error“), t. y. tiesiogiai galėję lemti tokios atrankos rezultatus ir pažeisti ... pretendentų teises“. Tačiau LVAT žengia dar vieną žingsnį – įveda proporcingumo testą, t.y. jis vertina ne tik pralaimėjusio kandidato teises, bet ir atranką laimėjusio asmens teisinę padėtį., žr. 23 punktą. LVAT konstatuoja, kad atrankos rezultatų panaikinimas dėl nereikšmingų ar neesminių procedūrinių pažeidimų pats pažeistų laimėtojo, kuris jau paskirtas į pareigas, teises. Todėl būtų neproporcinga esminiais laikyti tokius pažeidimus, kurie neiškreipė atrankos komisijos valios ir realiai nepaveikė pareiškėjo galimybių užimti pareigas. Taigi, galima indikuoti, jog galimai kuriama platesnė doktrina (2+1 testas), nei paprastas formalus „esminio procedūrinio pažeidimo“ konstatavimas: imperatyviai nurodytos procedūros pažeidimo konstatavimas→ padaryto pažeidimo poveikis rezultatui / kandidato teisėms → atrankos panaikinimo proporcingumas kitų asmenų atžvilgiu. Nuo doktrinos vertinimų pereinant prie faktinių bylos aplinkybių, LVAT nepasakė, kad atrankos procedūra buvo visiškai teisėta. Priešingai, byloje buvo nustatyti konkretūs Aprašo pažeidimai, pvz. buvo netinkamai pasirašytas atrankos protokolas, nors Aprašo 44 punktas reikalavo, kad protokolą pasirašytų posėdyje dalyvavę komisijos pirmininkas, pavaduotojas, komisijos nariai ir sekretorius, o byloje protokolą pasirašė tik dalis komisijos narių. LVAT aiškiai konstatuoja, kad tai yra procedūros pažeidimas. Taip pat dar pirmosios instancijos teismas nustatė individualaus vertinimo lentelių pildymo pažeidimą. LVATas ir šio fakto nepaneigė, o priešingai, „sutiko, kad tokiu būdu buvo pažeistos Apraše įtvirtintos procedūros“. Tačiau abu pažeidimai buvo pripažinti neesminiais, nes iš visų įrodymų nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad jie galėjo pakeisti atrankos rezultatą. Taigi, LVAT vertina, ne „Ar buvo pažeistas Aprašas?“, bet „Kokią realią įtaką šis pažeidimas turėjo galutinio administracinio sprendimo turiniui ir asmenų teisėms?“ Pareiškėjas pateikė gana stiprų argumentą, jog komisijos nariams paeiliui viešai skelbiant savo balus, ankstesnio komisijos nario pateiktas vertinimas gali paveikti vėliau balsuojančio komisijos nario vertinimą. Tai galėtų kelti problemą dėl individualaus vertinimo nepriklausomumo. Tačiau LVAT pasirinko konkrečių faktų, o ne abstrakčios rizikos testą. Teismas pats pakartotinai peržiūrėjo atrankos vaizdo įrašą ir nustatė, kad komisijos nariai aiškiai nurodė savo balus; pakankamai išsamiai motyvavo savo poziciją; vertinimas vyko nepertraukiamai ir realiu laiku; nebuvo faktinių požymių, kad vieni komisijos nariai paveikė kitus. Taigi, vien hipotetinė galimybė, kad viešas balų paskelbimas galėjo paveikti kitus komisijos narius, LVAT požiūriu nėra pakankama. Įdomus ir kiek diskutuotinas LVAT argumentas dėl komisijos institucinės ir personalinės sudėties panaudojimo kaip nešališkumą patvirtinančio fakto. LVAT akcentavo, kad komisiją sudarė net 14 narių, tarp jų du profesinių sąjungų atstovai; trijų skirtingų įstaigų Resocializacijos skyrių vadovai; Imuniteto ir vidaus tyrimų skyriaus vadovas; Kriminalinės žvalgybos valdybos vadovas; Resocializacijos koordinavimo skyriaus vadovė ir kt. Teismo vertinimu, tokia komisijos sudėtis kartu su faktine atrankos eiga nesudarė pagrindo įtarti šališkumą. Tai reiškia, kad kolegialumas ir vidinė institucinė komisijos įvairovė čia panaudojami kaip objektyvaus nešališkumo indikatoriai. Be to, LVAT papildomai pabrėžė, kad pats pareiškėjas atrankos metu komisijos šališkumu neabejojo ir nepasinaudojo jam išaiškinta teise reikšti nušalinimus. Procesiškai visiškai suprantama, pretendentas žino komisijos sudėtį, dalyvauja procedūroje, nereiškia nušalinimo ir tik pralaimėjęs pradeda kelti šališkumo klausimą, tai silpnina jo argumentą dėl komisijos nešališkumo, bet tikrai negalime daryti išvados, kad jei „nepareiškei nušalinimo = komisija buvo nešališka“. Institucija pati turi pareigą užtikrinti objektyviai nešališką procedūrą, todėl nušalinimo nepareiškimas gali būti įrodomoji aplinkybė, bet neturėtų tapti objektyvaus nešališkumo testu. LVAT sutiko su jau pirmosios instancijos teismo labai aiškiai suformuluota svarbia taisykle, jog administracinio teismo funkcija nėra iš naujo vertinti kandidatų atsakymus ir objektyvų tinkamumą pareigoms, kuris kandidatas buvo „geresnis“. Administracinio teismo patikra apima atrankos procedūrų teisėtumą ir patikrą, ar asmenims buvo garantuotas lygiateisiškumas dalyvauti atrankoje, o profesinis kandidatų vertinimas yra jau komisijos diskrecijos sritis. Tačiau viena yra jautri vieta, nes pareiškėjas kėlė klausimą, jog protokole nepaaiškinta, kodėl vienas kandidatas buvo geresnis už kitą, ir todėl pralaimėjęs kandidatas negali suprasti sprendimo motyvų ir juos veiksmingai ginčyti. Apeliaciniame skunde buvo akcentuota, kad nebuvo nurodyta, kokių kriterijų pareiškėjas neatitiko arba atitiko prasčiau ir kuo laimėjusio kandidato vertinimas buvo geresnis. LVAT šią problemą iš esmės išsprendė pasitelkdamas vaizdo įrašą: peržiūrėjęs įrašą teismas nustatė, kad komisijos nariai pakankamai išsamiai motyvavo savo pozicijas. Ir čia kyla toks konceptualus klausimas, ar administracinio sprendimo motyvai iš principo neturėtų būti identifikuojami iš paties sprendimo arba jo oficialios dokumentacijos jau priėmimo metu, o ne ex post rekonstruojami teismo procese iš garso ar vaizdo įrašo. Todėl kyla labai įdomus klausimas, ar administracinis teismas, remdamasis procedūros vaizdo įrašu, gali „išgydyti“ nepakankamą administracinio sprendimo motyvavimą ex post? Šio klausimo LVAT nutartyje sistemiškai neišplėtoja, kodėl jis leidžia tokią išimtį ir tai nelaiko esminiu ne procedūros, bet paties administracinio sprendimo teisėtumo pažeidimu? Aišku labai solidu, kad LVAT valstybės tarnybos atrankos procedūrų nelaiko vien vidaus administravimo veikla, o visas atrankos procedūras tiesiogiai susieja su atitinkamomis Konstitucijos nuostatomis (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, teise lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą; Konstitucijos 29 straipsniu, lygiateisiškumu ir diskriminavimo bei privilegijų draudimu; Konstitucinio teismo 2018-06-06 jurisprudencijoje numatyta lygiateise stojančiųjų konkurencija ir vertinimu pagal žinias bei gebėjimus). Tai leidžia atrankos procedūrines taisykles traktuoti kaip konstitucinės teisės realizavimo garantijas administracinėje teisėje. Tačiau būtent todėl LVAT argumentacijoje yra tam tikra vidinė įtampa. Jei minėtos atrankų procedūrinės normos yra konstitucinės teisės įgyvendinimo garantijos, tačiau tų kokečių procedūrų, kurių teisėtumo standartas imperatyviai numatytas teisės aktuose (!), faktinis pažeidimas teismui savaime neatrodo rimtas pažeidimas, tai ganėtinai susiaurina „esminio procedūrinio pažeidimo“ sampratą, nes pareiškėjas kiekvienu atveju dar papildomai turi įrodyti tų padarytų pažeidimų konkretų poveikį administraciniam sprendimui (rezultatui) ir bendrai paveikumo proporcingumą, nes vertinant teisinius padarinius turi būti atsižvelgiama ir į atranką laimėjusio bei jau paskirto į pareigas asmens teises. O tai yra tikrai labai aukšta vertinimo kartelė... Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prof. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė

Šiame interviu kalbamės su Regionų administracinio teismo Teisės grupės patarėja Simona Bareikyte apie teisėjo padėjėjo profesiją, administracinio proceso ypatumus, inovacijas teismuose ir dirbtinio intelekto galimybes. Taip pat aptariame bendruomeniškumo svarbą, profesinius iššūkius bei tai, kas padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp atsakingo darbo ir asmeninio gyvenimo.