Dar visai neseniai vienas dažniausiai pasitaikančių autoriaus rūpesčių ginant savo kūrinio autorystę buvo įrodyti, kad kažkas kitas, siekdamas gauti naudos, jį nukopijavo. Šiandien, dirbtinio intelekto (DI) eroje, vis dažniau teks gintis ir įrodinėti, kad kūrinį apskritai sukūrė jo autorius, žmogus, o ne sugeneravo DI. Ar galima nustatyti, kas parašė tekstą Viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose apstu rekomendacijų, kaip atpažinti tekstą, parašytą DI įrankiu. Tačiau vien iš teksto stiliaus patikimai nustatyti, ar buvo naudotas DI, negalima. Tam kuriami specialūs DI detektoriai, tačiau ir jų rezultatus reikėtų vertinti atsargiai. Skirtingi įrankiai gali tą patį tekstą įvertinti skirtingai ir nebūtinai teisingai. Šios problemos aktualumą gerai iliustruoja Prancūzijoje kilęs skandalas, kai iš prestižinės Gonkūrų premijos šių metų kandidatų sąrašo buvo išbrauktas rašytojo Thélyson Orélien romanas įtarus, kad jis parašytas DI. Tam užteko socialiniame tinkle X, anoniminėje paskyroje „Balance ton Claude“ paskelbtos „Pangram“ įrankiu atliktos analizės. Pats autorius kaltinimus neigė, o patikrinus kūrinį kitais įrankiais buvo gautos priešingos išvados. Autorystės prezumpcija DI eroje Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nustato, kad autorius yra kūrinį sukūręs fizinis asmuo. Be to, Lietuvos teisėje taikoma autorystės prezumpcija – t. y. autoriumi laikomas fizinis asmuo, kurio vardas nurodytas kūrinyje, kol neįrodyta kitaip. Teisiniu požiūriu DI atsiradimas autorystės prezumpcijos nepanaikina. Tačiau praktinis šios taisyklės taikymas keičiasi. Atsiradus galimybei per kelias sekundes sugeneruoti tekstą, iliustraciją ar muzikos kūrinį, vien autoriaus vardo nurodymas ne visada pašalins abejones dėl realaus žmogaus kūrybinio indėlio. Beje, dėl to kartais teksto autoriai net sąmoningai įvelia vieną kitą „žmogišką“ klaidą, vengia ilgų brūkšnių ar kelių pavyzdžių vardijimo, kas esą išduoda, jog tekstas buvo parašytas DI įrankiu. Juodraščiai kaip įrodymas Tikėtina, kad ginčuose dėl autorystės vis daugiau reikšmės turės ne vien galutinis kūrinys, bet ir informacija apie jo kūrimo procesą. Autoriams gali būti prasminga išsaugoti ankstesnes dokumentų versijas, juodraščius, eskizus, komentarus, failų metaduomenis ar kitą medžiagą, leidžiančią atsekti kūrinio sukūrimo procesą. Tokia informacija gali būti gerokai naudingesnė už vieno ar kito DI detektoriaus pateiktą įvertinimą. Įdomu, kad ES DI aktas jau numato reikalavimus, skirtus padėti atpažinti DI sugeneruotą ar pakeistą turinį. Tačiau ilgainiui ne mažiau aktualus gali tapti ir priešingas poreikis – aiškiau parodyti, kada kūrinį sukūrė žmogus. Kūrinio kilmės klausimas itin aktualus ir verslui. Įmonės nuolat užsako ir įgyja teises į tekstus, dizainą, programinį kodą, reklaminę medžiagą ar kitą kūrybinį turinį. Todėl vis svarbiau gali būti ne tik tinkamai susitarti dėl autorių teisių perleidimo, bet ir žinoti, kaip tas turinys buvo sukurtas. Jei kūrinį iš esmės sugeneravo DI, gali kilti daug fundamentalesnis klausimas – ar įmonė apskritai įgijo tas autorių teises, kurias manė įsigyjanti. Nauja seno © ženklo reikšmė? Šiame kontekste galima prisiminti ir vaizdinį autorių teisių apsaugos ženklą – ©. Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad autorius ar kitas autorių teisių subjektas apie savo turtines teises gali pranešti naudodamas autorių teisių apsaugos ženklą (©), savo vardą ar pavadinimą ir kūrinio pirmojo išleidimo metus. Pastaraisiais metais šis ženklas daugeliu atvejų tapo beveik formaliu interneto svetainių ar kitų kūrinių atributu. Nors autorių teisės atsiranda nepriklausomai nuo to, ar © ženklas naudojamas. Tačiau DI eroje jo naudojimas gali įgyti ir kiek kitą, praktinę reikšmę. Savaime ženklas © neįrodo, kad juo pažymėtą kūrinį sukūrė žmogus, tačiau autoriaus ar teisių turėtojo nurodymas ir akcentavimas ties kūriniu gali tapti svarbesnis DI eroje, trinančioje autorystės ir kūrinio kilmės ribas.