Daugelis draudimą renkasi tikėdamiesi labai paprasto dalyko – kad nelaimės atveju nereikės kovoti dėl elementaraus teisingumo. Tačiau praktikoje, net ir sumokėjus nemažas įmokas, vartotojai neretai susiduria su situacijomis, kai draudikas atsisako mokėti visą išmoką remdamasis taisyklėmis ar pareigomis, apie kurias žmogus realiai nebuvo aiškiai informuotas. Būtent tokią situaciją neseniai nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendęs bylą dėl sumažintos KASKO draudimo išmokos. Byloje draudikas buvo sumažinęs išmoką 50 proc., argumentuodamas tuo, kad automobilio savininkas prieš vagystę buvo praradęs automobilio raktelį, tačiau nesiėmė papildomų apsaugos priemonių ir apie tai nepranešė draudikui. Vis dėlto teismai nustatė, kad tokios pareigos nebuvo aiškiai aptartos individualiose draudimo sutarties sąlygose, o draudimo taisyklės vartotojui net nebuvo tinkamai įteiktos. Komentuodamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, advokatų profesinės bendrijos advokatas Mantas Baigys sako, kad ši nutartis yra itin svarbi vartotojų apsaugos kontekste. „Draudikas negali remtis pareigomis, apie kurias vartotojas nebuvo aiškiai informuotas sudarant sutartį. Jeigu tam tikri atvejai, dėl kurių išmoka galėtų būti mažinama, nėra aiškiai aptarti, žmogus neprivalo jų numanyti,“- pažymi advokatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje labai aiškiai atskyrė dvi situacijas – bendrą pareigą elgtis rūpestingai ir draudiko teisę mažinti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad vien abstraktaus argumento, jog žmogus „turėjo elgtis atsargiau“, nepakanka. Jei draudikas nori riboti savo atsakomybę ar mažinti išmoką dėl tam tikrų aplinkybių, tokie atvejai turi būti aiškiai ir individualiai aptarti draudimo sutartyje. Teismas taip pat išaiškino, kad šioje byloje netinkamai buvo taikoma Civilinio kodekso nuostata dėl pareigos mažinti žalą. LAT pabrėžė, kad ši norma taikoma tada, kai draudžiamasis įvykis jau yra įvykęs arba vyksta, t. y. kai draudėjas po įvykio nesiima veiksmų žalai sumažinti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudikas bandė šią nuostatą taikyti situacijai iki vagystės – kai žmogus buvo praradęs raktelį. Pasak Manto Baigio, dar svarbiau tai, kad Teismas aiškiai akcentavo, kad jeigu draudikas siekia remtis dideliu draudėjo neatsargumu kaip pagrindu mažinti išmoką, tokie atvejai turi būti konkrečiai numatyti pačioje draudimo sutartyje. „To reikalauja Draudimo įstatymas. Teismas konstatavo, kad šioje byloje konkrečios pareigos – pavyzdžiui, pakeisti automobilio spyneles ar laikyti automobilį saugomoje aikštelėje – individualiai su vartotoju aptartos nebuvo“, - komentuoja teisininkas. Nutartyje taip pat priminta labai svarbi taisyklė – draudimo taisyklės, su kuriomis vartotojas nebuvo tinkamai supažindintas, netampa sutarties dalimi ir negali būti taikomos prieš jį. Teismas itin daug dėmesio skyrė ir vartotojų apsaugos principams. Nutartyje remtasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, akcentuojant, kad vartojimo sutartys turi būti ne tik formaliai aiškios, bet ir realiai suprantamos vartotojui. Žmogus turi galėti iš anksto suprasti, kokios aplinkybės gali lemti draudimo apsaugos ribojimą ir kokias ekonomines pasekmes jam sukels viena ar kita sutarties sąlyga. Pasak AVOCAD advokato Manto Baigio, ši byla siunčia labai aiškią žinutę visai draudimo rinkai. „Draudimo sutartys negali būti aiškinamos taip, kad tik po įvykio vartotojas sužinotų apie papildomus reikalavimus ar pasekmes. Jeigu draudikas nori riboti savo atsakomybę, tokios sąlygos turi būti aiškios, suprantamos ir individualiai aptartos“, - teigia jis. Galutiniu sprendimu teismas priteisė draudėjui visą likusią draudimo išmokos dalį bei bylinėjimosi išlaidas.