Praėjus vos kelioms savaitėms nuo esminės Europos Sąjungos migracijos ir prieglobsčio sistemos reformos taikymo pradžios, Lietuvos teismams jau teko praktiškai aiškintis, kaip naujosios taisyklės veikia konkretaus žmogaus atveju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) išnagrinėjo pirmąją bylą, kurioje spręsti su ES Migracijos ir prieglobsčio paktu susiję klausimai – prieglobsčio prašytojui taikoma pasienio procedūra, jo judėjimo laisvės ribojimas ir šio ribojimo santykis su sulaikymu. Naujasis ES Migracijos ir prieglobsčio paktas iš esmės keičia iki šiol galiojusią Europos prieglobsčio sistemą. Juo siekiama nustatyti bendresnes ir greitesnes procedūras visoje Europos Sąjungoje, ypač tais atvejais, kai trečiųjų šalių piliečiai neteisėtai kerta ES išorės sieną ir prašo tarptautinės apsaugos. Viena svarbiausių naujovių – pasienio procedūra, leidžianti tam tikrus tarptautinės apsaugos prašymus išnagrinėti dar nesuteikus prašytojui teisės laisvai patekti į valstybės narės teritoriją. Reglamento (ES) 2024/1348 nuostatos pradėtos taikyti 2026 m. birželio 12 d. ir yra tiesiogiai taikomos ES valstybėse narėse. Pirmoji tokio pobūdžio byla Lietuvoje prasidėjo praktiškai tuo pat metu, kai pradėtos taikyti naujosios taisyklės. Šiaurės Afrikos valstybės pilietis 2026 m. birželio 12 d. vakare iš Baltarusijos neteisėtai kirto Lietuvos valstybės sieną – Lazdijų rajone perplaukė Nemuną. Atvykęs į Lietuvą jis iš karto tarptautinės apsaugos neprašė. Po šešių dienų asmuo buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste, kai, neturėdamas teisėto buvimo Europos Sąjungoje pagrindo ir kelionės dokumentų, ketino skristi į Diuseldorfą. Kitą dieną, jau būdamas sulaikytas, jis paprašė tarptautinės apsaugos Lietuvoje, o birželio 22 d. pateikė rašytinį prašymą. Migracijos departamentas nusprendė šį prašymą nagrinėti iš esmės skubos tvarka, taikant naujajame ES reguliavime numatytą pasienio procedūrą, ir kartu pradėjo atsakingos valstybės narės nustatymo procedūrą. Asmuo buvo apgyvendintas priėmimą užtikrinančios įstaigos paskirtoje laikino apgyvendinimo vietoje, tačiau jam nebuvo suteikta teisė laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. Būtent šis sprendimas tapo vienu pirmųjų naujojo ES Migracijos ir prieglobsčio pakto praktinio taikymo klausimų Lietuvos teismuose. Asmuo teigė, kad toks judėjimo laisvės apribojimas faktiškai prilygsta sulaikymui. Jis prašė leisti jam gyventi laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų ir argumentavo, kad bendradarbiauja su institucijomis, yra pateikęs paso kopiją, nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar valstybės saugumui ir nepažeidė jam suteiktų leidimų laikinai išvykti iš apgyvendinimo vietos sąlygų. LVAT šioje byloje teko įvertinti svarbią naujojo teisinio reguliavimo skirtį – ar prieglobsčio prašytojo apgyvendinimas konkrečioje vietoje nesuteikiant teisės laisvai judėti valstybės teritorijoje laikytinas sulaikymu, ar tai yra atskira, būtent pasienio procedūrai būdinga priemonė. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju asmuo nėra sulaikytas pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatyme įtvirtintas bendrąsias sulaikymo taisykles ir jam nėra paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė. Jo apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje grindžiamas specialia įstatymo nuostata, taikoma asmeniui, siekiančiam tarptautinės apsaugos, pasienio procedūros metu. Tai reiškia ir kitokį tokio apribojimo vertinimą. LVAT pažymėjo, kad pasienio procedūros metu taikomas judėjimo laisvės ribojimas siejamas ne su individualiai nustatyta būtinybe asmenį sulaikyti, bet su pačios pasienio procedūros taikymu ir įstatyme nustatytų sąlygų buvimu. Todėl vien tai, kad asmuo bendradarbiauja su institucijomis, nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar valstybės saugumui arba tinkamai naudojasi leidimais laikinai išvykti, savaime nereiškia, kad jam nebegali būti taikomas pasienio procedūrai būdingas judėjimo laisvės apribojimas. Kartu byla atskleidžia ir kitą svarbų naujojo Pakto aspektą – pasienio procedūra nėra besąlyginė. ES reglamente nustatyti atvejai, kai valstybė jos netaiko arba jau pradėtą procedūrą turi nutraukti. Tarp tokių aplinkybių yra negalėjimas suteikti reikalingos pagalbos specialiųjų priėmimo poreikių turintiems asmenims, specialių procedūrinių garantijų poreikis, pagrįstos medicininės, įskaitant psichikos sveikatos, priežastys ar situacijos, kai negalima užtikrinti ES teisėje nustatytų garantijų ir sąlygų. LVAT nagrinėtoje byloje tokių aplinkybių nenustatė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pasienio procedūra asmeniui taikoma nepagrįstai ar kad atsirado aplinkybių, dėl kurių ji turėtų būti nutraukta. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad asmeniui su apgyvendinimo įstaigos vadovo leidimu buvo leidžiama išvykti iš laikino apgyvendinimo vietos ir jis šia galimybe ne kartą naudojosi. Šio žmogaus istorija Lietuvos teismus pasiekė ir kitu – tarptautinės apsaugos suteikimo – aspektu. Migracijos departamentas liepos 7 d. nusprendė nesuteikti jam tarptautinės apsaugos, išsiųsti jį į kilmės valstybę, dvejus metus uždrausti atvykti į Lietuvą ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šį sprendimą asmuo apskundė. Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 30 d. jo skundą atmetė, o rugpjūčio 11 d. buvo priimtas asmens apeliacinis skundas. Taigi tarptautinės apsaugos klausimas dokumente nurodytu metu dar nebuvo galutinai išspręstas. LVAT taip pat išaiškino, kad vien aplinkybė, jog Migracijos departamento sprendimas nesuteikti tarptautinės apsaugos yra ginčijamas teisme ir dar nėra galutinis, savaime nesudaro pagrindo nutraukti pasienio procedūrą ar panaikinti pagal ją taikomą judėjimo laisvės ribojimą. Tam turėtų būti nustatytos konkrečios ES reglamente numatytos aplinkybės arba atsirasti individualių priežasčių, dėl kurių žmogaus judėjimo laisvė nebegalėtų būti ribojama. LVAT atmetė Šiaurės Afrikos valstybės piliečio apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi pirmojoje Lietuvos teismus pasiekusioje byloje, kurioje praktiškai pritaikytos naujojo ES Migracijos ir prieglobsčio pakto nuostatos, LVAT konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių pasienio procedūra turėtų būti laikoma taikyta nepagrįstai ar turėtų būti nutraukta, taip pat nebuvo pagrindo panaikinti asmeniui taikyto judėjimo laisvės ribojimo. Ši byla kartu žymi naują etapą Lietuvos administracinių teismų praktikoje: nuo šiol teismams teks ne tik taikyti nacionalines prieglobsčio ir migracijos taisykles, bet ir praktiškai aiškinti naujojo visoje Europos Sąjungoje veikiančio reguliavimo ribas – kada gali būti taikoma pasienio procedūra, kiek jos metu gali būti ribojama žmogaus judėjimo laisvė, kada toks ribojimas gali priartėti prie sulaikymo ir kokios individualios aplinkybės įpareigoja valstybę pasienio procedūros nebetaikyti. Šaltinis >>

Precedentas Lietuvos teisinėje sistemoje užima svarbią vietą, tačiau vien vadovautis ankstesniu teismo sprendimu nepakanka. Kaip pokalbyje pabrėžia prof. E. Kūris, svarbu suprasti, kas iš tiesų laikytina precedentu, gebėti įvertinti jo kontekstą ir atpažinti atvejus, kai ankstesne praktika remtis būtų netinkama. Panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai, tačiau tai nereiškia, kad ankstesni teismų sprendimai gali būti taikomi mechaniškai.