Fizinis asmuo, esantis nemokus, turi teisę bankrutuoti. Bankroto procese siekiama atkurti fizinio asmens orumą, kai atliekant bankroto proceso administravimo veiksmus, pagal jo galimybes, tenkinami kreditorių reikalavimai, o likę nepatenkinti reikalavimai, kiek nedraudžia įstatymas, yra nurašomi. Įprastai fizinio asmens kreditorių reikalavimai tenkinami iš viso jo turimo turto. Tačiau ši bendroji taisyklė turi išimčių. Įstatyme nustatyta fizinio asmens teisė išsaugoti vienintelį įkeistą gyvenamąjį būstą. Tai yra viena teisės į privataus gyvenimą apsaugą nustatančių fizinio asmens teisių bankroto procese, kurios įgyvendinimas gali reikšmingai prisidėti prie fizinio asmens orumo atkūrimo bankroto proceso metu ir jį užbaigus. Šios teisės reikšmė ir įgyvendinimas tampa dar aktualesnis priėmus naujus Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto proceso įstatymo pakeitimus, kurie turėtų paskatinti aktyviau fizinius asmenis naudotis bankroto procedūra įstatymų leidėjui atsisakius konkretaus pradelstų skolų dydžio kaip būtinojo fizinio asmens nemokumo nustatymo sąlygos (Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 2, 4, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 14 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, Nr. XVP-1129(2)). Straipsnyje apžvelgiami esminiai teisė išsaugoti įkeistą gyvenamąjį būstą tikslai ir jo įgyvendinimo sąlygos. Teisės išsaugoti vienintelį įkeistą gyvenamąjį būstą tikslai Fizinio asmens bankroto procesas yra skirtas jo orumo atkūrimui. Asmens orumas gali būti neigiamai paveikiamas pernelyg didelio įsiskolinimo, negalėjimo laiku grąžinti skolų, socialinės įtampos, esančios tarp fizinio asmens ir jo kreditorių. Bankrutuojančio fizinio asmens orumas turi būti išsaugomas tiek bankroto proceso metu, tiek ir jį užbaigus. Viena priemonių, sudarančių sąlygas orumo išsaugojimui bankroto procese ir po jo, yra teisė išsaugoti vienintelį įkeistą fizinio asmens būstą. Fizinio asmens bankroto procese sudaroma jo turto masė, į kurią patenka iš esmės visas jam priklausantis turtas. Tačiau teisė į privataus gyvenimo apsaugą, realaus „naujo starto“ po bankroto bylos užbaigimo suteikimas, gali reikšmingai priklausyti nuo to, ar fizinis asmuo turi galimybę gyventi savo būste tiek vykstant bankroto procesui, tiek ir jį užbaigus. Galimybė bankrutuojančiam fiziniam asmeniui išsaugoti įkeistą turtą sudaro sąlygas išvengti nuskurdinimo, sąžiningam fiziniam asmeniui vykdyti individualią veiklą, kas atitiktų ir jo kreditorių interesus, nes gaunamos lėšos būtų skiriamos kreditorių reikalavimams tenkinti. Ši fizinio asmens teisė yra susijusi ir su juo kartu būste gyvenančių asmenų interesais. Teisė išsaugoti įkeistą būstą – tai ne tik paties sklininko interesų apsauga, tačiau ir kartu su juo gyvenančių asmenų interesų užtikrinimas. Tikslas sudaryti sąlygas fiziniam asmeniui išsaugoti būstą ir kitų esminių poreikių tenkinimui reikalingą turtą pripažįstamas ir Europos Sąjungos nemokumo teisėje. Remiantis Nemokumo ir restruktūrizavimo direktyvos (ES) 2019/1023 23 straipsnio 3 dalimi, nukrypdamos nuo 21 straipsnio, valstybės narės gali numatyti ilgesnius skolų panaikinimo laikotarpius tais atvejais, kai: a) teisminė arba administracinė institucija patvirtina arba nurodo taikyti apsaugos priemones, kad būtų išsaugotas nemokaus verslininko ir, kai taikytina, jo šeimos narių pagrindinis gyvenamasis būstas arba svarbus turtas, reikalingas verslininko prekybos veiklai, verslui, amatui ar profesinei veiklai tęsti, arba b) nemokių verslininkų ir, kai taikoma, šeimos pagrindinis gyvenamasis būstas nėra parduodama. Taigi direktyvoje nurodyta išimtis iš bendros turto realizavimo taisyklės, susijusi su fizinio asmens ir jo šeimos narių teise į būstą, kai į turto masę gali patekti būstas, kuriame gyvena fizinis asmuo ir jo šeima. Tokios teisės skolininkui suteikimas atskleidžia, kad fizinio asmens bankroto procesas yra ne tik skolų grąžinimo instrumentas, tačiau pasižymi ir reikšmingais socialiniais tikslais. Fizinio asmens teisė išsaugoti įkeistą gyvenamąjį būstą, skirta jo paties ir su juo gyvenančių asmenų interesų apsaugai, nustatyta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau ir – FABĮ). Šiame įstatyme nustatyta fizinio asmens teisė išsaugoti įkeistą bustą ir šios teisės įgyvendinimo tvarka. Teisės išsaugoti vienintelį įkeistą gyvenamąjį būstą įgyvendinimas Teisė išsaugoti vienintelį įkeistą gyvenamąjį būstą bankroto procese suteikiama fiziniam asmeniui, siekiančiam bankrutuoti. Tai reiškia, kad pats fizinis asmuo, siekdamas, kad bankroto procese būtų išsaugotas įkeistas būstas, turi imtis reikiamų veiksmų ir išreikšti savo valią. Apie ketinimą išsaugoti įkeistą būstą fizinis asmuo turėtų nurodyti jau pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, kartu pateikdamas ir susitarimą su kreditoriumi, kuriam toks turtas įkeistas, išsaugojimo (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punktas). Teisės išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą įgyvendinimas siejamas su įstatyme nustatytomis sąlygomis. Remiantis FABĮ 8 straipsnio 9 dalimi, teisė išsaugoti būstą galima esant šioms sąlygoms: i) fizinis asmuo ir kreditorius, kurio naudai turtas įkeistas, yra sudarę susitarimą; ii) įkeistas turtas yra vienintelis gyvenamasis būstas, būtinas fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų poreikiams tenkinti; iii) kiekvieną mėnesį mokėjimams hipotekos kreditoriui pagal susitarimą skiriamos lėšos yra mažesnės negu kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui gyvenamojo būsto nuomai skirtinos reikalingos lėšos įkeisto turto, kuris yra vienintelis gyvenamasis būstas, pardavimo atveju arba jeigu pardavus įkeistą turtą fizinis asmuo negalėtų vykdyti pelningos individualios ir (ar) ūkininko veiklos. Visos šios sąlygos turi būti tenkinamos, siekiant įgyvendinti teisę išsaugoti įkeistą būstą. Pirmoji sąlyga siejama su susitarimu, t. y. fizinio asmens ir jo kreditoriaus susitarimu dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punktas). Toks susitarimas turėtų būti pateikiamas teismui jau kartu su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Įstatymas nenustato konkrečių reikalavimų tokiam susitarimui. Siekiant teisinio aiškumo, tikrumo, manytina, kad tokiame susitarime turėtų būti tiksliai nurodytos skolininko prievolės kreditoriui, įkeistas turtas, koks turtas yra įkeistas (kokia jo vertė), kokios yra kiekvieną mėnesį kreditoriui mokamos lėšos. Tam tikri tokio susitarimo trūkumai neturėtų būti kliūtis juos ištaisyti. Pagrįsta laikytina teismų praktika, kurioje pripažįstama, kad, jei tokio susitarimo turinys nėra išreikštas tinkamai, teismas turi teisę nustatyti terminą šalims pašalinti trūkumus, tačiau tai negali būti pagrindu netvirtinti mokumo atkūrimo plano (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2317-560/2023). Antroji sąlyga siejama su išskirtinumu, t. y. aplinkybe, kad įkeistas būstas yra vienintelis gyvenamasis būstas, būtinas fizinio asmens ir/ar jo išlaikomų asmenų interesams tenkinti. Ši sąlyga būti grindžiamas viešojo registro duomenimis, fizinio asmens paaiškinimais. Svarbu tai, ar įkeistas turtas yra skirtas fizinio asmens ir su juo gyvenančių asmenų interesų apsaugai. Jei fiziniam asmeniui priklauso keli įkeisti būstai, turėtų būti pasirenkama, kuris konkretus būstas yra išsaugojamas. Trečioji sąlyga siejama su lėšų apskaičiavimu, kuris atliekamas palyginimo būdu: kokio dydžio mėnesio hipotekos kreditoriui skirti mokėjimai ir fizinio asmens gyvenamojo būsto nuomai per mėnesį skirtos išlaidos. Vertinant šią sąlygą, turėtų būti nustatomi fizinio asmens (ir su juo gyvenančių kartu asmenių) poreikiai, turimas būstas, galimybės susitarti dėl būstą nuomos ir nuomai skiriamos išlaidos. Ši sąlyga reikalauja įvertinti, kokia protinga suma turėtų būti skiriama fizinio asmens būsto nuomai, ar ji mažesnė, nei mėnesinės kreditoriui mokėtinos įmokos. Tačiau net ir esant šioms aplinkybėms dėl skolininko būsto išsaugojimo, sprendimą priima kreditorių susirinkimas ir teismas. Teismas, spręsdamas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, turėtų nustatyti, ar fizinio asmens ir įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu nepažeidžia kitų kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų (FABĮ 8 straipsnio 7 dalis). Praktikoje kaip vienas kriterijų, sprendžiant dėl tokio susitarimo teisėtumo, yra įkeisto turto vertės nustatymas ir hipotekos kreditoriaus reikalavimo dydis. Teismų praktikoje nurodoma, kad vien ta aplinkybė, kad įkeisto turto vertė viršija hipotekos kreditoriaus reikalavimą, pati savaime nėra pakankama spręsti, jog susitarimas dėl įkeisto turto išsaugojimo prieštarauja kreditorių interesams – taip pat turi būti įvertinta, kokia kreditorių reikalavimų dalis būtų patenkinta pardavus būstą ir ar konkrečiu atveju būsto pardavimas yra proporcingas siekiamam tikslui bankroto procese suderinti bankrutuojančių fizinių asmenų ir jų kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-421/2019). Taigi tokiu atveju vertinama, ar pasiekiama fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Fizinio asmens bankroto procesas yra skirtas fizinio asmens orumo atkūrimui. Orumo atkūrimas kaip tikslas gali būti pasiekiamas sudarant sąlygas fiziniam asmeniui ne tik pasinaudoti teise į skolų nurašymą, tačiau ir turint galimybę, patenkinti pagrindinius jo ir su juo kartu gyvenančių asmenų poreikius bankroto proceso metu. Teisė į įkeisto būsto išsaugojimą išsiskiria savo socialine reikšme ir rodo, kad bankroto procesas yra skirtas pasiekti balansą tarp fizinio asmens ir jo kreditorių interesų. Tokia galimybė sudaro sąlygas fiziniam asmeniui patenkinti savo esminius poreikius, sumažina neigiamas nemokumo sukeliama pasekmes ir leidžia atkurti jo orumą. Advokatas doc. dr. Remigijus Jokubauskas LegatumLaw advokatų profesinė bendrija