Beveik 52 tūkstančiai Lietuvos gyventojų valstybei jau yra oficialiai pasakę: po mano mirties mano organai gali būti panaudoti transplantacijai. Nesutikimą donorystei šiuo metu yra užregistravę kiek daugiau nei 5 tūkst. asmenų. Šie skaičiai rodo, kad žmonės realiai naudojasi valstybės suteikta galimybe iš anksto apsispręsti. Tačiau lieka svarbus klausimas – kokią teisinę galią toks sprendimas iš tikrųjų turi po žmogaus mirties? Šis klausimas atskleidžia gana paradoksalią situaciją. Jei žmogus oficialiai pareiškia donorystei „ne“, po jo mirties artimieji tokio sprendimo pakeisti negali. Tačiau jeigu žmogus buvo pasakęs „taip“, jo valia nebūtinai bus įgyvendinta, nes galutinį sprendimą dėl organų ir audinių dovanojimo priima artimieji. Išties paradoksali situacija – žmogaus „ne“ teisiškai atrodo stipresnis už „taip“. Šalyje galiojantis reguliavimas tokios asimetrijos aiškiai nepaaiškina. Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymas suteikia veiksniam asmeniui teisę pareikšti tiek sutikimą, tiek nesutikimą, abu sprendimai yra registruojami valstybės registre. Artimųjų sutikimą įstatymas tiesiogiai numato tada, kai miręs asmuo dar būdamas gyvas neišreiškė nei sutikimo, nei nesutikimo. Tokiu atveju sprendimo teisė nustatyta seka tenka sutuoktiniui, pilnamečiams vaikams, tėvams, broliams ir seserims. Tokią pačią logiką iš esmės atspindi ir poįstatyminis reguliavimas. Mirusiojo artimųjų sutikimas reikalingas, jei asmuo būdamas gyvas savo valios oficialiai nepareiškė. Todėl sistemiškai skaitant teisės aktus nėra lengva rasti aiškią normą, kuri suteiktų artimiesiems savarankišką teisę nuneigti galiojantį, neatšauktą mirusiojo sutikimą donorystei. Beje, įstatyme nėra ir vienareikšmiškai pasakyta, kad užregistruotas ir neatšauktas žmogaus sutikimas yra pakankamas teisinis donorystės pagrindas ir kad papildomo šeimos sutikimo tokiu atveju nereikia. Būtent ši spraga leidžia atsirasti skirtumui tarp teisės aktų konstrukcijos ir praktikoje visuomenei pateikiamo modelio. Žmogui sakoma, kad jis gali apsispręsti ir savo valią oficialiai įregistruoti, tačiau kartu paliekama galimybė paskutinį žodį, bus paaukoti organai ar ne, tarti artimiesiems. Žinoma, kad artimieji neturėtų būti automatiškai pašalinti iš donorystės proceso – tarkime, žmogus galėjo persigalvoti ir šeima gali turėti svarbios informacijos, kad po sutikimo registravimo jo valia pasikeitė, nors registro duomenys nebuvo atnaujinti. Bet teisiškai svarbu atskirti du dalykus – teisę nuspręsti ir teisę pateikti informaciją apie tikrąją, paskutinę mirusiojo valią. Kai žmogus neapsisprendė, tuomet artimieji pagrįstai gali priimti sprendimą už jį. Tačiau kai sutikimas jau užregistruotas, jų vaidmuo galėtų būti kitoks – pateikti patikimų duomenų apie vėlesnį žmogaus apsisprendimo pasikeitimą, o ne spręsti, ar jie patys donorystei pritaria. Klausimo aktualumą parodo ir artimųjų sprendimų statistika – pernai, Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, net 28,9 proc. donorų artimųjų nepritarė organų donorystei. Šių skaičių negalima tapatinti su atvejais, kai artimieji paneigė jau registruotą žmogaus sutikimą, tačiau jie aiškiai parodo, kokią didelę reikšmę šeimos pozicija turi visame donorystės procese. Todėl yra svarbu, kad jos teisinės ribos būtų apibrėžtos aiškiau. Organų donorystė neišvengiamai paliečia kelis itin jautrius interesus – mirusiojo valią, artimųjų išgyvenimus ir transplantacijos laukiančių pacientų viltį. Būtent todėl šioje srityje neturėtų likti neaiškumo, kas ir kokiomis aplinkybėmis priima galutinį sprendimą. Artimųjų vaidmuo donorystės procese yra svarbus, tačiau lygiai taip pat svarbus valstybės įsipareigojimas gerbti žmogaus sąmoningai ir oficialiai išreikštą valią. Beveik 52 tūkst. Lietuvos gyventojų savo apsisprendimą jau yra įregistravę. Todėl šiandien klausimas jau ne tik apie tai, kiek žmonių turės Donoro kortelę, bet ir apie tai, kokią realią teisinę reikšmę valstybė jai suteikia. Jei žmogui suteikiama teisė pasakyti „taip“, turėtų būti aišku, kada ir kodėl šis „taip“ gali būti pakeistas po jo mirties.